Biblija apie ekologiją

Autorius: D.R.

Ekologija tai mokslas apie organizmų ir jų aplinkos sąveiką. Atsakingas krikščioniškas požiūris reikalauja,kad Dievo žmonės nepažeistų visos Dievo sukurtos, ir gyvybę šioje žemėje palaikančios, pusiausvyros.

Ekologijos svarbos iškėlimas, pastebimas privačių asmenų ir vadovų veiksmuose, per masinės informacijos priemones sukėlė naują žmonių susirūpinimą jų ypatinga atsakomybe, ir norą būti geresniais žemės saugotojais. Susirūpinimas, galbūt, ir naujas, bet ši tiesa sena. Jau Biblijos pradžioje kalbama apie Dievo įpareigojimus Adomui ir Ievai: "Taigi Viešpats Dievas ėmė žmogų ir patalpino linksmybių Rojuje, kad rūpintųsi juo ir sergėtų" (Pr 2,15). Ši priedermė niekada nebuvo pakeista ar atšaukta. Nes krikščionių pastangos saugoti orą ir vandenį nuo užteršimo, taupyti energiją ir išsaugoti dirvožemį kyla tiek iš Biblijos paliepimų, tiek ir iš pareigos visuomenei suvokimo. Žemė ir jos turtai be išimties priklauso Dievui, todėl reikalauja atitinkamo elgesio su jais. Ekologinio mokymo pagrindai Biblijoje aiškūs.

1. Žemė yra Dievo sutverto pasaulio dalis.

"Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę" (Pr 1,1).

"Jis pakūrė žemę ant jos pamatų, kad ji nesvyravo per amžių amžius. Pirmykštė jūra ją apdengė kaip drabužis, kad net ant kalnų telkšojo vandenys. Nuo tavo grumzdimo jie bėgo, nuo tavo griaustinio dundesio jie leidosi. Pakilo kalnai, nusileido slėniai į vietą, kurią jiems paskyrei" (Ps 104,5-8).

"Aš padariau žemę ir aš sutvėriau ant jos žmogų; mano rankos ištiesė dangus, ir aš daviau įsakymų visai jų kariuomenei" (Iz 45,12).

"Pradžioje buvo Žodis... Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę" (Jn 1,1-3).

2. Žmonija buvo Dievo sukurta kaip tvarkos gamtoje sudėtinė dalis.

"Taigi Viešpats Dievas padarė iš žemės molio žmogų ir įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, ir žmogus pasidarė gyva esybe. O Viešpats Dievas buvo pradžioje įveisęs linksmybių Rojų; jame patalpino sutvertą žmogų" (Pr 2,7-8).

"Savo veido prakaite tu valgysi duoną, iki nesugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulkė esi ir dulke pavirsi" (Pr 3,19).

"Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškasis" (1 Kor 15,47).

3. Žmonijai Dievas patikėjo atsakomybę rūpintis ribotais žemės resursais.

"Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą. Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė; sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę. Ir Dievas juodu palaimino ir tarė: veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite, ir viešpataukite jūros žuvims ir dangaus paukščiams, ir visiems gyvuliams, kurie kruta ant žemės. Ir Dievas tarė: Štai aš jums daviau visokią žolę žemėje, turinčią sėklą, ir visus medžius, turinčius savyje savo rūšies sėklą,kad būtų maistas jums ir visiems žemės gyvuliams, ir visiems dangaus paukščiams, ir visiems krutantiems ant žemės, kuriuose yra gyvybės dvasia, kad turėtų ko ėsti. Ir tai įvyko" (Pr 1,27-30).

"Taigi Viešpats Dievas ėmė žmogų ir jį patalpino linksmybių Rojuje, kad jį įgyventų ir sergėtų" (Pr 2,15).

4. Nors Dievas ir patikėjo žmonijai rūpintis žeme, ji tebepriklauso Jam ir yra Jo valioje.

"Viešpačiui priklauso žemė ir kas ją pildo žemynas ir jo gyventojai" (Ps 24,1).

"...Jis sugriaudė savo balsu, sudrebėjo žemė" (Ps 46,6).

"Nes visos žemės karalius yra Dievas (Ps 47,7).

"Jėzus jiems tarė: "Ko gi jūs tokie bailūs, mažatikiai?" Paskui jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu. Žmonės stebėjosi ir kalbėjo:

"Kas jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras jo klauso?" (Mt 8,26-27).

5. Žemiškų vaisių gausa yra geros Dievo dovanos.

"Ir jis jam įsakė, tardamas: valgyk iš visų Rojaus medžių; o iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk; nes tą dieną, kurioje valgysi, neišvengiamai mirsi" (Pr 2,16-17).

"Žemė atidavė savo derlių; mus palaimino Dievas, mūsų Dievas" (Ps 67,6).

"Tu želdai žolę galvijams ir pasėlius, kad žmonės juos augintų" (Ps 104,14).

Su draugų ir giminių dovanomis mes elgiamės ypač rūpestingai. Tad ar su Dievo dovanomis mes elgsimės blogiau?

6. Dėl besaikio materialinės naudos siekimo žmonės teršia orą, nuodija vandenį ir niekina žemę.

Biblija griežtai pasisako prieš tokį gobšumą. "Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Dievas yra pasakęs:

"Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu" (Žyd 13,5).

"Visų blogybių šaknis yra godumas pinigams. Daugelis, jų vaikydamiesi, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe kančių" (1 Tim 6,10). "Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukite sau lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia" (Mt 6,19-20).

7. Vykdydami gamtos išteklių saugotojų pareigą, mes turime atminti, jog Dievas rūpinasi žeme kartu su viskuo, kas joje yra ir, kad vieną dieną Jis į ją sugrįš.

"Ir Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir buvo labai gera" (Pr 1,31).

"Svyruojant žemei ir visiems jos gyventojams, aš tvirtai laikiau jos stulpus" (Ps 75,3).

"Giedokite Viešpačiui dėkodami, skambinkite mūsų Dievui kanklėmis! Jam, kuris apkloja dangų debesimis, kuris paruošia žemei lietų, kuris liepia kalnams želdinti žolę. Jis teikia žvėrims jų ėdesio, varnaičiams, kurie šaukiasi į jį" (Ps 147,7-9).

"Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo pamirštas" (Lk 12,6).

"Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat, kūrinija buvo pajungta tuščioms pastangoms, ne savo noru, bet pavergėjo valia, su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės, ir įgys Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina" (Rom 8,19-22).

Neįkainuojamus gamtos turtus Dievas padovanojo žmonijai, kad jais naudotųsi. Mes turime gausinti šiuos išteklius, kad gyvenimas gerėtų, tačiau privalome atsiminti, jog gavome juos tik iš Dievo malonės. Darydami atsakingus sprendimus aplinkos apsaugos srityje, sukalbėkime maldą, kurios žodžių savo mokinius išmokė Jėzus: "Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia... žemėje" (Mt 6,10).