Kodėl afganas Lietuvoje geresnis už lietuvį, o tautininkų "diktatūros" laikais buvo daugiau tikėjimo laisvės

Autorius: Ričardas Garuolis

Lietuvoje netyla skandalai, susiję su tikyba. Skandalingoji seimūnė N.Oželytė šokiravo Lietuvą, sukeldama ilgai nenutrūkusią diskusiją dėl tikybos mokymo reikalingumo vidurinėse mokyklose. Prieš Naujuosius Metus ilgametis vyriausybės patarėjas religijos klausimais P.Plumpa išgąsdino visuomenę pareiškęs, kad 2000 metų jubiliejaus proga sektos ruošiasi sprogdinti Ignalinos AE, prekiauja narkotikais ir ginklais bei šnipinėja svetimoms valstybėms. Pirmieji sureagavo seimūnai. Pamiršę, kad dar neseniai didžiavosi tolerantiška Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės religine politika, jie ėmė siūlyti įstatymų pataisas, savo dvasia panašias į įstatymus, veikusius Europoje prieš keletą šimtmečių. Atsakingiems valstybėms organams paprašius tikslesnės informacijos, paaiškėjo, kad P.Plumpa rėmėsi žiniasklaidos ir savo tikėjimu, kad taip "gali būti". Tačiau žiniasklaidos užpulta protestantiška rusakalbė Visagino bažnyčia šiuos įtarinėjimus palaikė kitatikių persekiojimu ir išvyko iš Lietuvos. Vietoje to, kad lengviau atsikvėptų, "visuomenė" pasipiktino - "sektantai tuo nori pakenkti Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje!". Net Lietuvos saugumo pareigūnai slaptai filmavo jų išvykimą.

Teisingumo ministerijos registro skyriaus specialistas A.Peškaitis visa tai apibūdino kaip visuomenės, gyvenančios ekonominės krizės sąlygomis, norą rasti "atpirkimo ožius", kaltus dėl dabartinės sunkios ekonominės padėties. Žiniasklaida į tai reagavo "pūsdama" sektų keliamą pavojų, nors pasaulyje buvo tik keletas atvejų, kai sektantai žudė ar žudėsi (plačiau apie tai - 2000 01 13 "Lietuvos Aide": "Žiniasklaida kaltinama sektofobija").

Tačiau pažiūrėkime, ar pats A.Peškaitis, aktyviai dalyvavęs rengiant įstatymus, reglamentuojančius religinį gyvenimą, nebus prie to prisidėjęs. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnis sako: "Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvos bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas, jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai /.../ Lietuvoje nėra valstybinės religijos".

Kas yra "tradicinės" Lietuvos bažnyčios, nurodo Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo 5 straipsnis. Jų yra devynios, tai lotynų apeigų katalikai, graikų apeigų katalikai (daugiausia ukrainiečiai pravoslavai, paklūstantys Popiežiui, dar vadinami renitais, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai (kalvinistai), ortodoksai (stačiatikiai)), sentikiai, judėjai, musulmonai sunitai ir karaimai.

Pagal Konstituciją "tradicinės" ir "netradicinės", t.y. neprieštaraujančios įstatymui ir dorai religijos yra lygios. Neaiškumą čia sukelia neteisiškas ir subjektyvus terminas "dora". Pvz., musulmonui turėti kelias žmonas ne tik dora, bet ir garbinga, musulmonas vyras nenusižengia dorai, jei turi daugybę sugulovių ar net homoseksualius santykius, bet valgyti kiaulieną ar gerti vyną jau nedora. Gal seimo nariai labai plačių pažiūrų į dorą, o gal šie reikalavimai taikomi tik "netradicinėms" religijoms? Įdomu, kokius Lietuvos įstatymus atitinka Islamo mokymas, kad musulmonui, perėjusiam į kitą tikėjimą, turi būti iškilmingai nukertama galva? Abejoju, ar Lietuvoje naujas religinis judėjimas su tokiomis nuostatomis iš viso būtų įregistruotas. Tačiau Lietuvoje musulmonai kaip ir kitos "tradicinės" religijos yra privilegijuoti lyginant su "kitomis", kurių "mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai". "Tradicinėms" nereikia mokėti PVM mokesčio, valstybė apmoka kulto tarnų socialinį draudimą, nereikia mokėti žemės nuomos mokesčio pagal Švietimo įstatymo 20 str. valstybinėse ir savivaldybių švietimo įstaigose, t.y. vidurinėse mokyklose leidžiama mokyti tik tradicinių religijų tikybos.

Tai prieštarauja visai krūvai Konstitucijos straipsnių:

26 str. "/.../ Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai (čia ir toliau pabraukiama straipsnio autoriaus) pasirinkti bet kurią religiją ar tikėjimą /.../ praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo";

29 str. "/.../ Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padermės, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu".

40 str. "Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos".

O taip pat Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo 3 str. "Visi asmenys, nepaisant jų išpažįstamos religijos, religinių įsitikinimų ar santykio su religija, įstatymui lygūs. Tiesiogiai ar netiesiogiai riboti jų teises ir laisves ar taikyti privilegijas draudžiama".

Daugelis, perskaitę šias eilutes, sušuks: "Ką, jie ten Seime, gal kvalifikuotų teisininkų nebeturi?!" Tačiau didelė dalis tuoj pat nustos piktintis ir pritars šiems įstatymų pažeidimams, kai tik išgirs, kad tai buvo padaryta siekiant apsaugoti Lietuvą nuo sektų antplūdžio.

Žodis "sekta" kilęs iš lotyniško veiksmažodžio "sequi", lietuviškai "sekti". "Secta" lotyniškai reiškią kryptį, doktriną, mokyklą. Tarptautinių žodžių žodyne rašoma, kad tai religinė bendruomenė, grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos. Taigi visos Lietuvoje tradicinėmis laikomos krikščionių bažnyčios, išskyrus unitų, paklūstančių popiežiui, katalikų bažnyčios atžvilgiu yra sektos, nes anksčiau ar vėliau nuo jos atsiskyrė. O žydų atžvilgiu sektos yra ir katalikai, kaip ir kiti krikščionys. Bet toks skirstymas yra pasenęs, todėl paanalizuokime, kas yra sektos šiuolaikiniu, vakarietišku supratimu. Pasiremsime prieš kelis metus "Lietuvos Aide" tuo klausimu išspausdintų straipsnių ciklu, kurį parašė A.Peškaitis, neabejotinai katalikiškos orientacijos religijotyrininkas, dabar besimokantis kunigų seminarijoje.

Vienas iš pagrindinių sektos požymių, dėl kurio sutinka beveik visi religijotyrininkai, yra tai, kad jos lyderis gali keisti tikėjimo doktriną. Tikintieji laiko savo lyderį arba tarpininku tarp jų ir antgamtinių jėgų, arba net Dievu, kaip, pavyzdžiui, Muną arba "nekaltai pradėtą Dievą" Sai Babą. Todėl sektos nariai turi aklai tikėti savo vadu ir vykdyti bet kokius jo įstatymus. Nebūtinai tai baigiasi masinėmis savižudybėmis ar nuodingų dujų leidimų žmonių perpildytame Japonijos metro. Dažniausiai sektos nariai netenka turto, tampa nemokamais darbininkais sektos lyderiams priklausančiose įmonėse ir nukenčia kaip asmenybės, tapdami nemąstančiu savo vadų įrankiu. Tai neįmanoma ten, kur tikėjimo doktrina surašyta šventose knygose. Todėl koks valdingas bebūtų tos bendruomenės lyderis, peržengęs doktrinos ribas, jis automatiškai netenka tikinčiųjų pasitikėjimo ir įtakos jiems.

Antras svarbus sektos požymis yra uždarumas. Sektos nariai atsiriboja nuo pasaulio, ir visa informacija, kurią jie gauna, yra perfiltruojama sektos vadų. Taip sektos narys netenka galimybės objektyviai įvertinti jį supančią aplinką. Sektos nariams nerūpi, kas vyksta už jos ribų. Jie rodo abejingumą "pasaulietinei", visuomeninei veiklai, nedalyvauja rinkimuose. Kam jehovistams rinkimai, jei jie jau turi savo pasaulinę valdžią, ir jai, o ne valstybei, pirmiausia ir turi paklusti.

Trečias sektos požymis yra tai, kad naujas jos narys iš pradžių negauna visos informacijos apie sektos mokslą ir tikslus. Tai atskleidžiama palaipsniui, atitinkamai jį "paruošus". Tik perėjus tam tikrus "lygius", gali paaiškėti, kad tikrasis mokymas yra visiškai priešingas tam, ko buvo mokoma anksčiau. Pvz.: mormonai vadinasi "Pastarųjų dienų apaštalų Jėzaus Kristaus bažnyčia" ir skelbiasi krikščionimis, bet tik vėliau paaiškėja, kad jiems Jėzus Kristus ne Dievas, o tik vienas iš daugelio angelų.

Išvardinęs ir apibūdinęs populiariausias jehovistų, mormonų, scientologų, įvairių rūšių ezoteriškas "New Age" ir kt. sektas, straipsnių ciklą A.Peškaitis, grįžęs iš vienos katalikiškos konferencijos sektų klausimu, baigia netikėtai. Šios konferencijos pagrindinė išvada buvo, kad reikia mažiau klijuoti sektų etikečių, o daugiau kalbėti apie meilę. Pasirodo, ir katalikų bažnyčia turi sektos požymių.

Bažnyčios lyderis Romos Popiežius gali keisti doktriną. Tą daugiau ar mažiau daro kiekvienas Popiežius. II Vatikano susirinkimo metu 1962-1965 m. padaryti pakeitimai daliai katalikų pasirodė tokie radikalūs ir protestantiški, kad jie atsisakė juos priimti. Taip atsirado nepriklausoma katalikų bažnyčia, pagal jos lyderį vadinama "lefevristais". Katalikų bažnyčia mano, kad Šv.Raštas yra tik viena iš doktrinos dalių. Remiamasi apaštalo Pauliaus žodžiais "Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę" (2 Kor 3,6). Taigi, jų manymu, Šv.Raštas paneigia pats save. Kadangi Jėzus Kristus per paskutinę vakarienę apaštalams pasakė "Globėjas - Šv.Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, - Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs" (Jn 14,26); katalikai tiki, kad tikėjimo šaltinis yra ne tik Biblija, bet ir tai, ką Šv.Dvasia yra įkvėpusi apaštalams, jų įpėdiniams, vyskupams, visų amžių bažnyčia. Taigi įteisinta nuostata, kad nuo Šv.Rašto galima nukrypti, jei bažnyčia taip nusprendžia.

Kai kurie katalikų ordinų vienuoliai priima "neturto įžadus", atiduoda visą savo turtą bažnyčiai, pasižada visą gyvenimą jai tarnauti ir gyvena užsidarę vienuolyne. Vadovaujantis objektyviais kriterijais, sunku įrodyti, kad tai ne viena iš sektų, kuri išnaudoja savo narius bei išvilioja visus jų pinigus.

Tuo tarpu bažnyčios, kurios mūsų visuomenėje paprastai laikomos sektomis, kaip antai baptistai, metodistai, sekmininkai, "Tikėjimo žodis" ir į jas panašios krikščioniškos protestantiškos bažnyčios, neturi nei vieno iš trijų išvardintų sektos požymių.

Protestantai tiki, kad kiekvienas tikintysis gali suprasti Bibliją ir privalo tik ja vadovautis, o šventąja laikoma ta dvasia, kuri atitinka Šv.Raštą. Šios nuostatos atsirado, kai renesanso paveikta dalis tikinčiųjų nusprendė grįžti prie pirmųjų apaštalų laikų bažnyčios, kuri stipriai skyrėsi nuo to meto katalikų bažnyčios. Nors Biblija viena, atsirado daug įvairių jos interpretacijų. Pažiūrėsime, kaip tai vyko.

Jau reformacijos pradžioje išsiskyrė du jos sparnai. M.Liuteris vadovavosi principu "viską, kas prieštarauja Šv.Raštui, reikia atmesti". Ž.Kalvinas buvo radikalesnis ir mokė, kad "viską, ko nėra Šv.Rašte, reikia atmesti". Taip Šiaurės Vokietijoje, Skandinavijoje, Estijoje, dalyje Latvijos ir kitur, kur įsigaliojo Liuterio mokymas, išliko katalikiško mokslo likučių, pvz., bažnyčios organizacinė struktūra.

Vadovaudamasis "pirmosios bažnyčios" pavyzdžiu, Ž.Kalvinas bažnyčios darbą organizavo demokratiniais principais. Tikinčiųjų taryba bei susirinkimas sprendė, ką rinkti kunigu, kaip panaudoti "dešimtinės" ir kitų surinktų aukų lėšas ir t.t. Vėliau šiais demokratiniais principais tvarkomos bažnyčios D.Britanijoje, JAV, Šveicarijoje, Olandijoje, kur "kalvinistai" turėjo stipriausią įtaką, tapo valstybės valdymo pavyzdžiu bei padėjo pamatus šiuolaikinei demokratijai. Šis demokratiškumas lėmė, kad jų pagrindu susikūrė daug naujų denominacijų ir bažnyčių. Pamokslininkas, dėl kokių nors priežasčių nesutaręs su bažnyčios vadovybe, įkurdavo savo "laisvą" bažnyčią. Naujas bažnyčias ar denominacijas yra įkūrę net teologijos mokslų nebaigę, bet energingi pamokslininkai. Juk bažnyčios tarnautojus išlaiko tik tikintieji. Todėl Lietuvoje galiojanti tvarka, kad "tradicinės" bažnyčios statusą, teikiantį finansines privilegijas, galima gauti po 25 metų veiklos, protestantų pasaulyje suvokiama kaip kišimasis į bažnyčios reikalus. JAV didžiausias protestantiškas baptistų denominacijas didžiąja dalimi sudaro "laisvosios" bažnyčios.

Jau reformacijos metu atsirado tikintieji, kurie, remdamiesi Jėzaus Kristaus žodžiais "Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas" (Mk 16,16), ėmė krikštyti suaugusius, nes pirmoje vietoje stovi "įtikės" ir tik antroje "krikštysis". Kūdikiai, manė jie, negali sąmoningai "įtikėti", todėl jų krikštas neturi prasmės. Ši pažiūra pasirodė per daug radikali net Ž.Kalvinui, todėl suaugusiųjų krikšto šalininkai ilgą laiką buvo net kitų protestantų persekiojami. Dabar jie vadinami baptistais, nuo graikiško žodžio "baptiso", reiškiančio "krikštytis". JAV prezidentas B.Klintonas yra baptistas. Baptistai garsūs krikščioniškų moralinių normų laikymusi, todėl neteisinga juos sieti su B.Klintono "sekso skandalu".

18 a. Anglijoje kilo J.Wesley (Džono Veslio) vadovaujamas sąjūdis, vėliau gavęs metodistų vardą. Metodistai vadovavosi Jėzaus Kristaus žodžiais "Kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės" (Jn 3,3). "Atgimę" tikintieji nebegalėdavo gyventi nedorai, keisdavosi jų gyvenimo būdas. Nežiūrint oficialiosios bažnyčios persekiojimų (muštynės bažnyčiose, pamokslininkų užpuolimai ir kt.), metodistai augo ir dabar D.Britanijoje turi tiek pat pasekėjų, kiek ir anglikonai, bei yra antra pagal dydį protestantiška JAV denominacija. Daugelis istorikų sutinka, kad metodistų "prabudimas" (angl. revival) išgelbėjo D.Britaniją nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos likimo, pakėlė šalies gyventojų moralę, padėjo pamatus Didžiajai pramoninei revoliucijai, o tuo pačiu D.Britanijos galybei. M.Thatcher yra kilusi iš metodistų. Visi tyrinėtojai sutinka, kad "dešiniosios" pažiūros, išgarsinusios ją visame pasaulyje, buvo suformuotos jos tėvo, giliai tikinčio metodistų pamokslininko.

1906 m. JAV Los Andželo mieste, apleistoje baptistų bažnytėlėje Azuros gatvėje, prasidėjo nepaprasti dalykai. Kaip sekminių rytą Jėzui Kristui prisikėlus, šimtai tikinčiųjų gavo "Šv.Dvasios krikštą", kurį lydėjo kalbėjimas kalbomis (Ap.d. 2,4; 19,6; 10,46; Mk 16,17; 1 Kor 14,2) ir biblijiniai nepagydomais laikytų ligonių pasveikimai. Taip atsirado sekmininkai, jie greitai išplito po pasaulį.

60-aisiais metais "Šv.Dvasios krikštas" bei jį lydintis kalbėjimas kalbomis ir išgydymai apėmė kitas protestantiškas, o nuo 1967 m. ir katalikų bažnyčias. Popiežius Paulius VI įteisino katalikų charizmatų judėjimą, kurį pripažįsta ir dabartinis popiežius. Katalikai charizmatai yra greičiausiai augantis katalikų judėjimas. Charizmatų (nuo graikiško žodžio "charizma" - malonė, dovana) judėjimą sunku tiksliai apibrėžti, nes jis apima daug denominacijų ir yra įvairialypis.

Charizmatai be "Šv.Dvasios krikšto" dažniausiai kaip ir baptistai pripažįsta suaugusiųjų krikštą bei "atgimimą iš aukštybių" kaip metodistai. Mažai kreipiama dėmesio į "formą", bažnyčioje Dievas gali būti šlovinamas įvairiausių stilių muzika nuo folkloro iki "metalo". Charizmatų pasiekimai padedant tikintiesiems atsisakyti žalingų įpročių, narkomanijos, alkoholizmo, nusikalstamo gyvenimo būdo, ligonių išgydymai, dėmesys šeimos stiprinimui, tikėjimas Jėzaus Kristaus žodžiais "Ir ko tik paprašysite dėl mano vardo aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje" (Jn 14,13) ir "Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų" (Jn 16,24) padarė juos greičiausiai augančiu krikščionišku judėjimu pasaulyje. Lietuvoje iš protestantiškų charizmatinių labiausiai žinomos "Tikėjimo žodžio", "Tiesos žodžio", "Emanuelio" bažnyčios.

Būna, kad ir protestantiškos bažnyčios virsta sektomis. Taip atsitiko su rusakalbe Visagino bažnyčia, kai buvo sudegintos Biblijos ir nutarta gyventi vien pagal Šv.Dvasią. Krikščionybės pagrindu susikūrė mormonai, jehovistai ir kitos nekrikščioniškos religinės bendruomenės, turinčios sektos požymių.

Tačiau net Vakaruose religijotyrininkai nesutaria dėl sektos apibrėžimo. Įstatymuose nėra tokio termino "sekta". Net apibrėžus religinę bendruomenę kaip sektą, jos negalima uždrausti arba neleisti žmonėms tapti jos nariais, jeigu ji nepažeidžia įstatymų. Kalbant apie aiškius pažeidimus, kai religinis lyderis skatina savo pasekėjus žudytis ar žudyti, naikinti svetimą turtą, kaip šėtonistai kapus, ar naudoti narkotikus, viskas aišku. Kitais atvejais sudėtingiau. Olandijoje dėl palyginti nedidelės kalvinistinės bažnyčios nusistatymo šventadienį skirti tik Dievui, visi rinkimai perkeliami į darbo dieną. Lietuvoje daug kas pritartų ne rinkimų perkėlimui, o tos bažnyčios, kaip įstatymų pažeidėjos, uždraudimui.

Galų gale sektantai irgi piliečiai, jie moka mokesčius, atlieka savo pilietines pareigas ir turi Konstitucijos garantuotą teisę į "sąžinės laisvę".

Europoje tik per ilgą laiką buvo suprasta, kad sąžinės laisvės garantuota taika geriau negu ilgos valstybę ir tautą silpninančios religinės kovos. Savos valdžios represijos paversdavo kitatikius "penktąja kolona". taip Prancūzijos hugenotai buvo priversti ieškoti net karinės bendratikių iš Anglijos pagalbos. Net jei "sektantai" išvykdavo iš šalies, tai buvo tolygu dalies tautos sunaikinimui, nes dažniausiai jie "ištirpdavo" kitų tautų tarpe, be to, jų išvykimas ne tik silpnino šalį, bet ir stiprino potencialias valstybes priešininkes. Taip prancūzų hugenotai su savo kapitalu ir sugebėjimais sukūrė tekstilės pramonę protestantiškoje Europoje. Šveicariškų laikrodžių šlovė ėmė kilti tik atvykus į Ženevą garsiems, tačiau už tikėjimą Prancūzijoje persekiotiems laikrodininkams ir juvelyrams ir t.t. Daug kitatikių persekiojimų buvo vykdoma Jėzaus Kristaus vardu, pažiūrėkime, ko mokė pats Dievo sūnus:

"Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi" (Lk 9,23).
Taigi matome, kad Jėzus Kristus, sakydamas "jei kas nori", parodo, kad jam reikalingas laisvanoriškas pasirinkimas, bet noro maža, dar būtina įvykdyti griežtas sąlygas "išsižadėti paties savęs" ir "kasdien nešti savo kryžių". Galima "inkvizicijos laužais" ar valstybinėmis lengvatomis priversti norėti sekti Jėzumi Kristumi, bet neįmanoma priversti "išsižadėti savęs" ir "kasdien nešti savo kryžių", nes tai nematomi vidiniai dalykai.

Toks "krikščionis" seks ne paskui Jėzų Kristų, o paskui inkvizitorių ar valstybę, siekdamas išgelbėti gyvybę ar dėl finansinių lengvatų, o ne dėl paties Jėzaus Kristaus. Todėl "sukti paklydusias avis į tiesos kelią" privalo bažnyčia, ir yra kiekvieno tikinčiojo pareiga, garantuota įstatymų, leidžiančių skleisti savo mokymą, o ne valstybės su savo prievartos aparatu. Tai ne jos sritis.

Dar A.Smetona pasakė: "Kas Dievo - Dievui, kas Cezario - Cezariui". Abi sąvokos skirtingos, taigi nelyginamos. "Kiekvienas idealas geras, kad tik priemonės būtų geros, kuriomis jo siekiama (pabraukta A.Smetonos). Vadinasi, aukštas ir tautos idealas, kai keliai, vedantys į jį, yra dori. Ir priešingai: krikščionybės idealas aptemdomas, kai siekiamas nepateisinamomis priemonėmis, kai jomis nusižengiama Tėvynei. Argi ne jo vardu buvo senovėje žudomi lietuviai, ugnimi ir kalaviju spiriami virsti krikščionimis? Ir lietuvių kalba buvo pagoniuojama ir vejama iš bažnyčios. Taip tebedaroma ir šiandien Vilniaus krašte", - kalbėjo jis 1931 metais (žiūr. A.Smetona "Rinktiniai raštai", "Religija ir tautiškumas", 1990 m. 366-367 p.). Taigi ką gali padaryti valstybė, tai įtraukti į vidurinių mokyklų etikos pamokų programas religijotyrą, kad mokiniai žinotų savo pasirinkimo pasekmes ir pavojus.

Galima daugelio Europos šalių pavyzdžiu neregistruoti kaip religinės bendruomenės "scientologų bažnyčios", kurią įkūrė psichologinį ginklą kūrę JAV mokslininkai, bet sunku uždrausti jiems veikti per tokius savo filialus, kaip "Dianetikos centras", ar platinti savo literatūrą. Lietuvoje nėra įregistruotos "šėtonistų bažnyčios", bet kapai vis viena jų išniekinami. Religijotyra nebus, kaip gąsdina B.Kuzmickas, postmodernaus moralinio reliatyvizmo skatinimas, nes tai jau padaryta, į valstybės globojamų "tradicinių" religijų sąrašą įtraukus vieną kitai moraliai prieštaraujančias krikščioniškas ir musulmoniškas bažnyčias. Dabartiniai įstatymai, kuriuos rengiant aktyviai dalyvavo B.Kuzmickas, teikiantys privilegijas "tradicinėms" bažnyčioms, ne tik pažeidžia Konstituciją ir kitus įstatymus, bet ir skirsto piliečius į gerus, teisingai tikinčius, ir negerus, tikinčius neteisingai. Tai primena padėtį, kuri buvo daugiau nei prieš šimtą metų Europoje.

Dabar iš kažin kur atvykęs "tradiciškai" tikintis musulmonas, pravoslavas, žydas ar kitas Lietuvos valstybei yra geresnis ir turi daugiau teisių už lietuvį, kuris čia gimė ir augo, bet yra senojo lietuviško tikėjimo išpažinėjas ar krikščionis, tikintis į Jėzų Kristų ne pagal tas tradicijas, kurios įstatymų leidėjams patiko. Tokia politika duoda vaisių, jau atsirado ir lietuvių musulmonų. Diskriminuojami ne tik "netradiciškai" tikintys, bet ir vadinamieji "netikintys", nes ir iš jų mokesčių remiamos "tradicinės" bažnyčios.

Bet dažnas "patriotas" pasakys: "Visokios sektos skaldo tautą".

Dar beveik prieš šimtą metų Antanas Smetona pastebėjo, kad tautą skaldo ne įvairios tikybos, o nepakantumas kitaip tikintiems. "Katalikybė ne apsiaustas lietuviškumui ir lietuviškumas ne apsiaustas katalikybei. Viena ir antra sąvoka yra du atskiru dalyku. Negerai būtų, jei katalikas virstų lietuvio sinonimu arba atbulai" (ten pat, "Krikščionybė ir politika", 31-32 p.), - rašė A.Smetona 1910 m., įspėjęs dėl klerikalizmo pavojaus, "kurio ligšiol dar nebuvo lietuviuose ir kurio reiktų vengti, nes jis susilpnintų mūsų tautą" (ten pat, 34 p.), jis siūlė stotis "ant plataus krikščioniškos doros pamato" (ten pat, 31 p.).

Šio amžiaus pradžioje negausios lietuvių inteligentijos tarpe vyko nesutaikoma kova tarp "pirmeivių", kurie buvo įsitikinę, kad tikėjimas Dievu yra visuomeninio progreso stabdis, ir katalikų, pravardžiuojamų "atžagareiviais". Ši kova kėlė pavojų tautai, nes katalikas lenkas tapdavo lietuviui katalikui artimesnis už lietuvį "pirmeivį", o lietuviui "pirmeiviui" žydas ar lenkas pirmeivis tapdavo artimesniu už lietuvį kataliką. Priešiškumas tarp šių sparnų buvo toks didelis, kad buvo neįmanoma dirbti bendrą darbą tautos labui. "Mums taip besipešant, svetimieji graibytų mus, kaip etnografinį materialą, savo naudai", - rašė A.Smetona 1913 m. (žr. ten pat, "Katalikybė ir pirmeivybė", 35 p.). Lietuvos ateitį A.Smetona matė ne nesutaikomoje tikybų, klasių ar kitų gyventojų grupių kovoje, bet harmoningoje jų interesų darnoje. Šiai jo nuostatai pritarė ir dalis katalikų kunigų. J.Tumas-Vaižgantas tapo vienu iš Lietuvių Tautininkų Sąjungos įkūrėjų. Iš tautininkų, kaip rašė Lietuvių enciklopedija, išspausdinta Bostone, "kilo raginimas rūpintis tuo "kas mus jungia, negu kas skiria", rūpintis visų tautos sluoksnių darna, dėti akcentą ne išimtinai ant tikybos, socialinio sluoksnio, demokratijos, darbininkų, liaudies ar miestiečių, o ant lietuvių tautos" (pabraukta enciklopedijoje).

Dabar pažiūrėkime, kaip didysis tautininkų vadas laikėsi šių nuostatų.

Metodistų pastorius K.Burbulys savo knygose "Gyvendamas privalai" bei "Paskutinė Kosto Burbulio knyga" pavaizdavęs A.Smetoną kaip Pietų Amerikos "gorilą", apkaltino, kad jo valdymo metais vyko kitatikių persekiojimas. Jis mini, kaip Lietuvos kariuomenėje kai kuriuos karius, kurie laikėsi pietistinių pažiūrų, kad giedoti galima tik Dievui, versdavo dainuoti kareiviškas dainas. Kuopos vadas atsisakiusį dainuoti karį pastatė "su visa šarvuote saulės atokaitoje, visą kuopą vedė pro jį, sakydamas kiekvienam kareiviui spjauti jam į veidą" (žr. "Paskutinė Kosto Burbulio knyga", 43 p.). Kitam kareiviui liepė bėgioti apie žygiuojančius jo kuopos karius. K.Burbulys aprašė atvejį, kai kunigui paskambinus į policijos nuovadą buvo nuvestas Biblijas turguje pardavinėjęs baptistų seminaristas. 1938-39 m. kunigas V.Mironas, būdamas ministru pirmininku, atsisakė įregistruoti nedidelę, bet protestantiškame pasaulyje garsią "Brolių Draugiją" (dar populiariai vadinamą hernhutiečiais arba "Moravijos broliais"), kurios vyskupu savo laiku buvo didysis pedagogas čekas Amosas Komenskis.

Čia galima ir nuo savęs pridėti, kad pasitaikydavo atvejų, kai karininkai nuvesdavo į katalikų pamaldas savo karius, kurių tarpe būdavo nekatalikai. Tačiau šie visi atvejai yra išimtiniai ir prieštaravo to meto valdžios nuostatams bei įstatymams. Lyginant su šiandiena galima pasakyti, kad dabar oficialiose valstybinėse pamaldose katalikų bažnyčiose dalyvauja visi valstybės tarnautojai, kareiviai, policininkai, gaisrininkai, nepriklausomai nuo jų tikėjimo ar netikėjimo. Kitas dalykas, kad nekatalikai tokiai tvarkai nedrįsta prieštarauti, kaip prieškaryje.

Aprašęs incidentą su Biblijomis prekiavusiu seminaristu, K.Burbulys vis tik baigdamas pamini, kad policininkas seminaristo atsiprašęs ir net davęs penkis litus kaip kompensaciją. Šiandien demokratinėje Lietuvoje protestantiškos bažnyčios dažnai iš savivaldybių negauna leidimo evangelizacijoms rengti, o konservatorių ir liberalų valdomo Vilniaus pareigūnas, kaip pernai vasarą rašė spauda, pats su policininkais areštavo "Tikėjimo Žodžio" bažnyčios narį vien už tai, kad savivaldybės aikštėje dalino kvietimus į savo oficialiai leistą renginį Sporto rūmuose. Skirtingai nuo "nedemokratinės" Lietuvos policininko, niekas jo neatsiprašė ir kompensacijų nemokėjo. Jei tai vyksta dabar, kas būtų buvę demokratijos sąlygomis tuomet, kai katalikų bažnyčia turėjo milžinišką įtaką visuomenėje? Netiesiogiai į tai atsako pats K.Burbulys, cituodamas jėzuitų ordino atkūrėjo B.Andriuškos Lietuvoje 1933 m. pasakytus žodžius:

"Aš tuos bambyzus visus išpjaučiau, bet Lietuvos valdžia neleidžia!" (žr. "Gyvendamas privalai", 75 p.).

A.Smetonai nebuvo "tradicinių" religijų, kurias reikia "palaikyti", ir "netradicinių", kurios yra "blogesnės". Bet kokį skirstymą pagal tikybas jis laikė pavojingu "tautos skaldymu". Keista, kodėl šiandien "tradiciniais" nepripažįstami baptistai, sekmininkai, adventistai, metodistai, "Naujoji apaštalų bažnyčia" bei senojo lietuviško tikėjimo išpažinėjai ir jehovistai, įregistruoti prieš karą, juk pagal religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 str. "tradicinėmis" bendrijos gali tapti praėjus 25 metams po pirminio įregistravimo. "Pirminis įregistravimas yra įvykęs, jei religinė bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 d.".

Smetonos laikais katalikų bažnyčiai visi kiti krikščionys buvo "sektantai" ir "eretikai", o ne "klystantys broliai", kaip yra dabar, ekumenizmo laikais. Kitatikių persekiojimas nebuvo laikomas klaida, už kurią neseniai atsiprašė popiežius Jonas Paulius II. A.Smetona nepabijojo Lietuvos kariuomenės vadovavimą patikėti "sektantui" S.Žukauskui, o šalies finansus "sektantui" M.Yčui. ketvirtadalis karininkų, dalyvavusių nepriklausomybės karuose, buvo jų bendratikiai evangelikai reformatai iš Biržų! "Sektantas" D.Zaunius iš liuteronų ilgai vadovavo Lietuvos užsienio politikai.

K.Burbulys rašo, kad iškovojus Nepriklausomybę, protestantai greitai buvo katalikų nustumti. Tai būtų teisinga kalbant apie krikdemus, bet ne apie tautininkus. Kodėl protestantai prisijungė prie tautininkų, tuo metų dar viltininkų, aprašė M.Yčas savo atsiminimuose, išleistuose 1936 m.

"1908 m. mes, Lietuvos reformatų synodo dalyviai, Vilniuje pareikalavome, kad Vilniaus bažnyčioje greta lenkų būtų įvestos ir lietuvių kalba pamaldos. Ginčytasi, kovota, iškovota. Pavesta lietuviui kunigui J.Šepečiui pamaldas laikyti. Aš apsiėmiau laikraščiuose parašyti apie šiaip svarbų mums įvykį. Pirmiausia einu, kun.J.Šepečio vedamas, į "Lietuvos Žinias", kur buvo skelbiamas tolerancijos ir demokratijos monopolis. Sutiko mus pati redaktorė p-lė G.Petkevičaitė. padedu aš jai suredaguotą žinutę, prašydamas įdėti į laikraštį. Ji, paskaičiusi, grąžino man atgal, griežtai pareikšdama nedėsianti. Aš didžiai nustebęs pažiūrėjau į ją ir į kun. Šepetį, kuris anais laikais buvo liaudininkų žmogus. Jis bandė palenkti demokratizmo argumentais užsispyrusią redaktorę, bet ir jais nepavyko. Tada aš nuėjau į kitą kambarį, kreipiaus pas administratorių, apmokėjau iš savo studentiškų skatikų, įdaviau skelbimą pirmam puslapiui, kad tokią tai dieną bus pirmą kartą Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje lietuvių kalba pamaldos. Iš ten einu į "Vilties" redakciją. Manau sau, jei demokratai nededa mūsų žinutės, tai katalikų kunigas, redaktorius, tikrai išvarys mane su ta žinute. Sutiko mane labai maloniai. Kunigas J.Tumas priėmė mano raštelį be jokio prašymo, pasisakė mielai įdėsiąs į "Viltį" ir paragino mane dar jam straipsnį parašyti iš tų metų mūsų synodo darbų. Pats tą žinutę papildęs, įdėjo kronikoje, reikšdamas džiaugsmą ir sveikindamas mus, reformatus, tokį žingsnį padarius. Be to, šventadienio sulaukęs, visas viltininkų būrys su A.Smetona pryšaky atėjo pas mus pirmųjų lietuvių kalba pamaldų klausytis. Šis faktas plačiai pasklido reformatų tarpe, sulaukė didelio pasitenkinimo, ir mums aiškiai įrodė, su kuo pakeliui. Mes pajutome, kad "demokratai" demokratizmą ir toleranciją tik gražiai deklamuoja, o viltininkai tolerantingai elgiasi.

Tai matydami, mes be baimės ir abejojimo ėjome su "viltininkais" tautinio darbo dirbti, nebodami jokių gąsdinimų klerikalizmais. Jau vienas mūsų evangelikų bendradarbiavimas "Viltyje" pats už save sako, kad klerikalizmo siekimas "Vilčiai" nerūpėjo. Tikyba ir krikščionybė jai nebuvo tuščios frazės, bet pozityvus mūsų visuomenės gyvenimo veiksnys" (žr. M.Yčas, "Atsiminimai", 1991 m., III tomas, 124-125 p.).

Šiandien demokratinėje Lietuvoje vidurinėse mokyklose mokyti "netradicinės" tikybos pagal švietimo įstatymo 20 str. uždrausta, o A.Smetonos "diktatūros" metais visi vadovavosi Konstitucijos 80 str.: "Religijos mokymas yra privalomas, išskyrus mokyklas, įsteigtas vaikams, kurių tėvai nepriklauso jokiai tikybinei organizacijai. Religijos privalo būti mokoma pagal reikalavimus tos tikybinės organizacijos, kuriai priklauso mokinys".

"Netradiciškai" tikintys tėvai, norėdami, kad vaikai mokytųsi tikybos, turi steigti privačią mokyklą, kuriai finansavimas negarantuojamas, o tautininkų "nedemokratinio" valdymo metu tai buvo numatyta ir vykdoma pagal Konstitucijos 82 str.: "Privatinės mokyklos, jei jos išpildo įstatymų numatytos programos minimumą, gauna iš valstybės iždo švietimo reikalams skiriamą biudžeto dalį, kuri atitinka oficialiai priklausomų tai tikybinei organizacijai, kurios mokslu tos mokyklos vedamos, Lietuvos piliečių ir mokinių skaičiui".

"Nedemokratinė" Lietuva tikybos laisvės klausimu net aplenkė to meto demokratija garsėjusias Skandinavijos šalis, kuriose, kaip pvz. Danijoje, tik prieš pat karą buvo panaikinti apribojimai išpažįstantiems ne valstybinį liuteronų tikėjimą dirbti valdišką darbą, mokytojauti.

Deja, tenka pripažinti, kad tautininkams ne visada pavykdavo nuosekliai laikytis savo linijos. Teisus K.Burbulys, kalbėdamas apie Klaipėdos kraštą. Dar ir šiandien daugelis nesupranta, kaip mažlietuviams galėjo nepatikti "lietuviškų" rūpintojėlių bei koplytstulpių statymas Klaipėdos krašte. Protestantai vadovavosi antruoju Dievo įsakymu "Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems!" (Jn 20,4-5). Todėl tai, kas didlietuviams atrodė kaip krašto puošimas bei lietuvinimas, mažlietuviams buvo jų žemės išniekinimas stabais bei katalikiška ekspansija.

Vienas Klaipėdos gubernatorius, kovodamas su vokiečių pasipriešinimu, išleido įsaką, kad bet kokiam susirinkimui vesti reikalingas leidimas, kurio negavus visi susirinkusieji bus įkalinti. Mažosios Lietuvos lietuvininkai nuo seno buvo garsūs savo pilietinėmis nuostatomis. Be savaitgalio susirinkimų bažnyčioje, jie dar susirinkdavo viduryje savaitės pas ką nors namie, melsdavosi, giedodavo, skaitydavo Bibliją, dalindavosi dvasiniais išgyvenimais. Istorikai pripažįsta, kad pietizmas padėjęs taip ilgai išlaikyti lietuviškumą šiame krašte. Klaipėdos krašto gubernatoriai, būdami katalikais, negalėjo suprasti krašto specifikos. Tuo puikiai pasinaudojo vokiečiai, sėkmingai patraukę į savo pusę didžiąją dalį lietuvininkų.

Daug klaidų būtų buvę išvengta, paskyrus valdininkais protestantus, kaip tautininką M.Yčą.

Bet, jei A.Smetonos laikais K.Burbulio išvardinti atvejai buvo išimtys iš taisyklės, tai šiandien Lietuvoje tos išimtys yra taisyklė. Vakarų šalyse, skirtingai nuo Lietuvos, visos įregistruotos religinės bendruomenės yra lygios. Daugelyje valstybių, suprantant moralinių santykių naudą, bažnyčioms teikiama finansinė parama, proporcingai tikinčiųjų skaičiui. Bet tada reikėtų remti ir jehovistus, mormonus ir kitas įregistruotas religines bendruomenes, turinčias sektos požymių. Jei mūsų visuomenė tam nepritartų, tada tektų neremti nei vienos bažnyčios, kad lygybės principas nebūtų pažeistas. Iš pirmo žvilgsnio nepriimtinas antrasis variantas, įsižiūrėjus neatrodo toks baisus. Daugelis tyrinėtojų viena svarbiausių priežasčių, kodėl JAV vienintelės iš Vakarų valstybių beveik nepalietė sekuliarizacija, laiko tai, kad valstybė nesikišo į tikybinius reikalus ir nerėmė bažnyčių. Bažnyčios išlaikė save tik iš tikinčiųjų aukų, todėl buvo priverstos artimiau bendrauti su tikinčiaisiais ir labiau atsiliepti į jų poreikius.

JAV bažnyčios nariais save laikė 73% visų gyventojų 1937 m. ir 69% 1989 m., o Kanadoje, kur valstybė finansavo bažnyčias - 58% 1975 m. ir 29% 1990 m. Reguliarus bažnyčios lankymas JAV išliko stabilus (41% visų gyventojų 1937 m. ir 43% 1989 m.), o Kanadoje jis kito nuo daugiau kaip 50% 60-ųjų metų vidury iki 25% 1989 m. Vakarų Europoje, kur valstybė remia bažnyčias, jas reguliariai lanko apie 10-15% visų gyventojų. Kai kurie rodikliai JAV net išaugo, pvz.: Bibliją kasdien skaitė 10% visų gyventojų 1950 m. ir 15% 1989 m. (žr. Mark A.Noll "A History of Christianity in the United States and Canada"; Wm B.Eerdmans Publishing Co., Michigan, 1992, 476-477 p.). Net JAV katalikų bažnyčia žymiai stipresnė ir aktyvesnė nei V.Europoje. Antrasis variantas būtų teisingesnis netikinčiųjų atžvilgiu, jei finansinė parama bažnyčioms teikiama ir iš jų mokesčių.

Tikybiniai klausimai yra visada jautri tema. Tikėjimo objektyviais moksliniais metodais nei įrodysi nei paneigsi. Vieni tiki Dievu, kiti dievais, treti, kad tikėjimas Dievu arba dievas yra žmonių išsigalvojimas ir t.t. Kiekvienas žmogus turi savo tikėjimą, kuris jam tuo metu atrodo teisingiausias ir geriausias. Tarp įvairių tikėjimų visada vyko, vyksta ir vyks kova dėl žmonių protų ir širdžių. Tačiau tik valstybei įsikišus į tą kovą ir stojus kurios nors vienos ar kelių tikybų pusėn, prasideda "tautos skaldymas", galintis kaip Jugoslavijoje pavirsti kruvinais karais. Viena tauta, turinti vienas šaknis ir vieną kalbą, suskilo į tris priešiškas valstybes: pravoslavišką, katalikišką ir musulmonišką. Ir tik tarptautinės bendrijos dėka tarp jų vyrauja taika ir buvo sustabdytas genocidas. Tenka pripažinti A.Smetonos ir juo sekusių tautininkų išmintį ir konstatuoti, kad prieš daugiau nei 60 metų A.Smetonos "diktatūros" laikais buvo daugiau tikėjimo laisvės, negu dabar demokratinėje Lietuvoje.

Ričardas Garuolis

LTS Vilniaus m. Naujamiesčio sk.


Ką manote apie šį straipsnį?
-Puikus!-Neblogas-Nekoks-Per ilgas-Gero ilgio-Per trumpas 
Jūsų komentarai:

Ieškok kitų straipsnių pagal šiuos raktinius žodžius: laisvė tikyba įstatymas
Paskutiniai pataisymai įvesti: 2016-3-12
Atgal į turinįAtgal į turinį