Juo daugiau šiam nepažįstamam Dievui Jėzui Kristui suteikėme nepasiekiamos didybės, tuo nebūtinesnė tapo jo reikšmė mūsų gyvenimui ir mirčiai.
Sugrįžki, pamestas rojau,
Suteiki vėl išgelbėjimo džiaugsmą-
Pradėję dvasia, nejaugi kūnu pabaigsim?
Mėlyna paukšte žydram danguje,
Vėl gyvenki sode, man ilgu,
Taip ilgu be tavęs.
Man gyventi- tai Kristus,
Ramybę turėt širdyje-
Nutilkit, vaidai ir kivirčai.
O dvasia, be Tavęs sodo vandenys kartūs,
Ir suolas po kriaušėm tampa kieta lenta,
Ir Tavo gausybės dosna tuomet
Slegia lyg kelio našta
Kai Tavęs čia nėra…
97 11 09
Įrašė Robertas pe, 2006-10-20 10:42