Kai kas nors parodo mums Kristaus pėdsaką, mes, krikščionys, puolame ant žemės ir meldžiamės jam. Kodėl geriau negarbiname jo gyvo ir kvėpuojančio atvaizdo Rašte? Kai demonstruojamas Kristaus drabužis, kaip toli nenukeliaujame, kad jį pabučiuotume!
Įsivaizduokit žmogų,
Kuris užėjus gaisrui
Miegojo lovoje nuo spirito apskvaitęs.
Įsivaizduokit žmogų,
Kuris štai rėžia iškilmingą tostą
Stovėdamas ant namo stogo.
Įsivaizduokit marmurinį miestą,
Kuris vylingai žėri
Ugnikalnio papėdėj.
Ir taip raudokite dėl savo sielos,
Liūliuojamos klastingų
Požemių sirenų.