Nuo pat vaikystės neturėjau nieko,
Ką prisimint galėčiau nuolatos.
Tik motiną, jos skausmo slidinas akis,
Klajojančias kažkur toli
Ir ieškančias kažko, kas nepranyks...
Bet godžios dienos grobė vis,
Daužydamos su piktdžiuga kasryt
Brangiai įsigytas viltis.
O švelnios rankos veltui bandė
Kūdikį priglausti -
Jį greit nukirto grubūs žodžiai nuo širdies.
Bet aš turiu, ko akys šitos neregėjo,
Turiu aš viską,
Ko iš manęs atimt negali nieks,
Turiu aš naują, Kristų garbinančią širdį,
Ir nieko neatsinešu iš praeities.
Tik tas pavargusias,
Ir prašančias padėti,
Tik savo motinos
Skausme užgęsusias akis.
94 12 13
Įrašė Robertas ket, 2006-10-19 06:58